- padaiga
- padáiga sf. ppr. pl. (1) Šv, pãdaiga (1) Klm, padaigà (3b) Ms 1. MŽ178, K, Krž, Skr, Tlž ant paukščio kūno išdygęs dyglelis, spaiglys, iš kurio išauga plunksna: Žąsiuko dygstanti plunksna vadinas padáiga, t. y. staigara J. Balandžiukai dar padáigoms apžėlę Grk. Tos vištos pjaut dabar negalima – vienos padáigos, neseniai plunksnas metė Kv. Tegu jas pekla, kiek prie jų (papjautų ančių) darbo – čiupinėkis čiupinėkis su tom padáigom Bsg. Senoms plunksnoms nenukritus, jau ir padáigos ima rastis Jn. | prk.: Batviniai beliko pãdaigelės (mažieji, smulkūs daigeliai) KlvrŽ. Užginėm karvę an tokių padáigų (jaunos žolės daigelių) – tę žemė išakėta i toks varputys želia Jrb. 2. vos išdygęs, trumpas plaukas, gyvaplaukis: Petras buvo augalotas, ir jo plaukų padaigos net iš apskustų kariškai galvų visada skyrėsi šviesumu rš. Kai jau padáigos ima dygt po nosia [vaikui, paaugliui], bėga kai pempiukas iš lizdo Skr.
Dictionary of the Lithuanian Language.